Mes labai daug dėmesio
kreipiame į mažumas., deja, dažnai užmiršdami likusius. Mus šokiruoja atskiri įvykiai, tačiau ignoruojame
procesus, kurie prie jų priveda. Kovojame, tai su korupcija, tai su skulptūromis, tai su smurtu artimoje
aplinkoje. O šiuo metu, staiga paaiškėjo, kad masiškai yra skriaudžiami vaikai.
Kokių dar sukrėtimų laukti ateityje? Kiek puikių įstatymų dar teks išleisti?
Daug šilumos yra Lietuvos šeimose, daug
puikių tėvų myli savo vaikus, daug vaikų
nešioja savo širdyse švelnaus moteriškumo ir tvirto vyriškumo simbolius,
kuriais ir esame mes- jų tėvai. Gerbdamas moteris ir suprasdamas vyrus,
siūlyčiau kurti įstatymus, kurie negriautų gerojo šeimos įvaizdžio, o
atvirkščiai, padėtų tokiai šilumai sklisti visuomenėje. Ir, jeigu kažkieno viduje
visai nėra poezijos, o gyvenimas- sausa proza, paskaitykite eiles tų, kurie iki
šios sekundės, vis dar myli savo vaikus ir tas, be kurių vaikų tiesiog nebūna. Tikiu,
kad esame laimingi dėl to, kad vaikai mus mato tokius, kaip šiame eilėraštyje:
TĖČIO RANKOS
Geros, tvirtos tėčio rankos
Niekada jos nesitranko.
Kai jis sporto salėj lankos,
Tėčio rankos- dvi patrankos...
Ant jo rankų taip smagu
Paskrajot aukščiau.
Nuo mažens man nebaugu.
Tik kaskart – rečiau...
Rytą kelia jos mane
Iš miego saldaus.
Kartais jas matau sapne
Kupinas medaus.
Apkabina ir paglosto,
Sūrią ašarą nušluosto,
Kai verkiu be priežasties,
Visad ranką jis išties.
O kada diena užminga,
Miego kambarin prisninga
Ant peties tėčio ranka
Pasakoja man kažką...
2006
