KŪRYBINĖ SVEIKATINGUMO STOVYKLA- ZELVA 2017

 

Tradicinė Naujojo teatro ir mūsų laisvosios asociacijos stovykla prasidėjo gana šaltomis   naktimis ir karštais kūrybiniais žaidimais. Jų dėka išsiaiškinome, kas yra kas, kaip mus mato aplinkiniai ir kiek mes esame ištvermingi kūryboje ir sporte. Na, žodis sportas čia aiškiai netinka. Mes jau seniai atsisakėme konkuravimo, varžytuvių ir visą mūsų kūrybinę energiją paskyrėme savęs supratimui, gerai komunikacijai ir sveikatingumo įgūdžių stiprinimui. Tokia kryptis, pasirodo, labiau tinka žmogui, suvokiančiam būties laikinumą ir bandančiam atrasti pamatines vertybes. Rudens, kaip ir žmogaus branda turi panašumų. Skirtumas tik tas, kad pirmąjam ji kartojasi kasmet iš naujo, o mums ateina tik vienąkart. Ir tai ne visiems.                                                  Su tokiomis mintimis, susikrovę į bagažinę ir automobilio saloną vandens atsargas, keletą lazdų, patalynę ir gitarą, pasiėmę porą linksmų pakeleivių, kartu su kitais, atvykome į vietą, kur jau trečius metus iš eilės mus pasitiko miško ežeras, beje, visai nepasikeitęs. Padaugėjo tik nepavojingų roplių  ir gyvačių, kurios visai nesivaržydamos nepraleisdavo progos pasišildyti ant smėlėto keliuko, tuoj pat sprukdamos šalin, užuodusios kokį dviratininką ar pajutusios atidundantį automobilį. 

Stovyklos darbo schema kiekvienais metais beveik nesikeičia. Ir, nors teatro direktorė visada turi naujų idėjų, tradiciškai visi dalyviai gauna keistų užduočių, kurias būtina atlikti. Visada pastatomas naujas spektakliukas. Prie didelio laužo įvyksta improvizuotas koncertas su nesibaigiančiais žaidimais, o valgykloje, be viso kito, iškepama superskanių bandelių ir kibinų. Be to, kiekvieną rytą visi, kas netingi, dalyvauja pačioje originaliausioje sveikatingumo mankštoje, kuri niekada nesikartoja, tačiau yra įdomi, nepaprasta ir puikiai nuteikianti.Tiems, kurie ne visai aktoriai, tokios mankštos nepakanka. Jie , be to, turi dar tris užsiėmimus dienos bėgyje: Ryto jogą, sunkios lazdos treniruotę vidudienį ir vakaro Tai či. Šito visiškai pakanka pajusti, kad stovykla, nors ir linksma, bet, iš ęsmės, gana rimta. Tas, kas turi laisvo laiko, suspėja pagrybauti, paplaukioti ežere, išsitiesti ant žemės, pameškerioti, pasivažinėti dviračiu, pakalbinti simpatišką žmogų, padainuoti ne tik sau, bet ir visiems (karaoke vakarėlyje). Čia visada visi yra pasiruošę padėti kitam, jei atsitinka koks nemalonus įvykis ir visokeriopai vengia atlikti tuos darbus, kuriuos kas nors jiems netikėtai pasiūlo.

 Grįžus į namus visą laiką norisi juokauti. Tai tarsi buvusios stovyklos liekamasis poveikis. Panašus jausmas ir kūne: raumenys tąsūs, kaip sviestas, lankstumas pagerėjęs iki ribos, neblogas judesių greitis ir nieko neskauda. Treniruotis  galima daug, bet tik dirbant teisingai. Atrodo, tai mums pavyko. Prisimenu ir aktorius ir tuos kitus, kurie, savo buvimu, sukūrė puikią atmosferą, lydėsiančią mus visus metus. Gerų naujų mokslo ir kūrybos metų!

Romualdas                                                                                           2017.09.01

Daugiau stovyklos nuotraukų galite rasti:

 https://www.facebook.com/tarptautineTaiChi/

VISIEMS SMURTAUTOJAMS IR NE TIK.

Mes labai daug dėmesio kreipiame į mažumas., deja, dažnai užmiršdami likusius. Mus  šokiruoja atskiri įvykiai, tačiau ignoruojame procesus, kurie prie jų priveda. Kovojame, tai su korupcija,  tai su skulptūromis, tai su smurtu artimoje aplinkoje. O šiuo metu, staiga paaiškėjo, kad masiškai yra skriaudžiami vaikai. Kokių dar sukrėtimų laukti ateityje? Kiek puikių įstatymų dar teks išleisti?                                                                                                                                                                                                                                   Daug šilumos yra Lietuvos šeimose, daug puikių tėvų myli savo vaikus,  daug vaikų nešioja savo širdyse švelnaus moteriškumo ir tvirto vyriškumo simbolius, kuriais ir esame mes- jų tėvai. Gerbdamas moteris ir suprasdamas vyrus, siūlyčiau kurti įstatymus, kurie negriautų gerojo šeimos įvaizdžio, o atvirkščiai, padėtų tokiai šilumai sklisti visuomenėje. Ir, jeigu kažkieno viduje visai nėra poezijos, o gyvenimas- sausa proza, paskaitykite eiles tų, kurie iki šios sekundės, vis dar myli savo vaikus  ir tas, be kurių vaikų tiesiog nebūna. Tikiu, kad esame laimingi dėl to, kad vaikai  mus mato tokius, kaip šiame eilėraštyje:

TĖČIO RANKOS

Geros, tvirtos tėčio rankos

Niekada jos nesitranko.

Kai jis sporto salėj lankos,

Tėčio rankos- dvi patrankos...

Ant jo rankų taip smagu

Paskrajot aukščiau.

Nuo mažens man nebaugu.

Tik kaskart – rečiau...

Rytą kelia jos mane

Iš miego saldaus.

Kartais jas matau sapne

Kupinas medaus.

Apkabina ir paglosto,

Sūrią ašarą nušluosto,

Kai verkiu be priežasties,

Visad ranką jis išties.

O kada diena užminga,

Miego kambarin prisninga

Ant peties tėčio ranka

Pasakoja man kažką...

                                      2006

DĖMESYS IR MEILĖ.

Meilės be dėmesio nėra. O dėmesys be meilės taip pat sunkiai įsivaizduojamas. Tuomet jam trūksta reikiamos jėgos.  Metams baigiantis būtų gera pasidalinti mintimis apie tai. Prisiminkime, kaip mes auginame savo vaikus. Jie be dėmesio ir meilės gal ir užaugtų, tačiau buvimas su jais, kaip tik šių abiejų ir reikalauja. Tokiu pat būdu, eidami gyvenimo keliu, auginame save. Su meile ir dėmesiu, įsismelkiančiu į kiekvieną mūsų proto kertelę, į pasąmonę, saugančią buvusios patirties klodus. Nauji metai asocijuojasi su naujumu. Naujais lūkesčiais, naujais potyriais ir požiūriais, atradimais ir pokyčiais. Būtų gera atnaujinti savo gyvenimą, kasdienybę, išsilupti iš kiaušinio, nusimetus baimių, salygotumų, prisirišimų ir priklausomybių lukštus. To mums norėtusi, net ir tada, kai suvokiame, kad, iš tiesų, esame laimingi. Naujumas prasideda nuo senųjų dalykų. Tų, kurie lydi mus visada, nepaisant vėtrų, pučiančių į nugarą, ar bloškiančių atgal. Kritimas į duobę taip pat yra augimas, o lipimas aukštyn, deja, dažnai lemia nuopolį.  Begaliniame pokyčių virsme, pasitinkant ką nors nauja, mus neišvengiamai lydi nedūžtančios vertybės, pačių suvoktos tiesos ir universalūs būties principai. Įsiklausant į juos paaiškėja, kokie stabilūs ir nepajudinami yra tikri dalykai. Tie, kurie padeda mums išlikti žmogumi bet kokiose aplinkybėse. Vertybės, ateinančios kartu su branda.

 Naujųjų Metų vakarą visada stovime ant slenksčio kartu su artimiausiais žmonėmis, apipindami juos dėmesiu ir meile. Jausdami, kaip tokia pat energija srūva atgal į mus. Dėmesys yra meilės mokytojas. Mylėti bet kaip- neįmanoma. Meilė gali sukurti tam tikrą tvarką kasdienybėje. Tad skirkime tam dėmesio visus ateinančius metus. Daug kas gali pasikeisti. 

 Gerų švenčių, būkite laimingi, geriausi mano draugai. 

Romualdas Petkevičius 2016.12.28