MYLIMAM ARTISTUI

 

 

 

Būtų buvęs neblogas ruduo

Bet paliko mus Belmondo.

Neprilygstamas Žanai- Poli

Netgi tu išėjai į tolį...

 

Įsisiautėjusi pjūtis

Ta žymiųjų žmonių netektis

Taip dažnai gailiai rėžia per širdį

Verkia ji, bet Likimas negirdi...

 

Energingas prancūzas šaunus

Kumščiais plėšydavęs ekranus

Meilėje- apgaulingai ramus.

Net žvėries būna kailis švelnus.

 

Apžavėjo tas  jo ugningumas

Raumenų reakcija, staigumas

Akinanti šypsena plati

Ir gražiausioji šokėja- jo pati.

 

Bet gi kiekvienam juk savo

Ne visiems tokia sėkmė alsavo

Nugaron, lyg geliantis vabzdys

Vis dėlto jis buvo pavyzdys...

 

Mylinčio gyvenimą žmogaus

Kurio pesimizmas nepagaus

Jis mokėjo plaukt visais kanalais

Jo herojus- tik profesionalas.

 

Sunkias ašaros kartu su meile

Kai matau sustojusius į eilę

 Emanuelį, Pjerą ir Aleną

Atsisveikinti atėjusius šią dieną...

 

Tu išliksi visada mano širdy

Mielas Žanai Poli, ar girdi?

Būtų nuostabiai šiltas ruduo.

Bet išėjo didis Belmondo.

 

Romualdas

2021.09.15  9:00

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

KOL JUDAME LAISVAI

 Prasidėjo vasara. Apribojimai sušvelnėjo. Ilgasis neveikimo laikotarpis kai kuriuos slėgė ir vertė permastyt savo gyvenimą. O tie, kas brangina savam krašte  jų pačių nutryptas vietas, turėjo gerą progą kūrybai, sportui ir ūkio darbams. Kol kas valgyt yra ką, tualetinis popierius neišpirktas, gamta neužteršta, taigi gyvenk ir džiaukis. Jei tik per daug nekreipsi dėmesio į politikus, kurie jau gerokai murktelėjo į sveiko proto stokojančią realybę. Kalbėsim apie sveikatą. Apie tą, kurios būklė priklauso tik nuo mūsų pačių. Siaučiant virusams žiniasklaidoje, nesant elementarios informacijos apie viruso prigimtį, skiepų kokybę ir jų ilgalaikį poveikį, girdint, kad kiekviena mirtis susijusi su vyraujančia baisiąja liga, taip gera nesusirgti, nesitestuoti iš baimės ir nežinomybės. Ir kodėl vietoje įvairaus pluošto skiepų, pasaulis neieško efektyvaus gydymo preparatų ir gydymo metodikos? Kuo toliau, tuo neatsakytų klausimų daugėja. Deja, mažieji žmonės didžiųjų paklausti negali. Tačiau pereikime prie mūsų kopūstų.

 Judesys gydo. Šią frazę rašiau dar 2005- iais, kai Vilnius garsėjo daugeliu, kolektyvinių Tai Či treniruočių vietų, parkuose , pakrantėse ir skveruose. Judesys gydo, tačiau ne bet koks. Ne tas kuriuo siekiama jėgos, greičio ar ištvermės rezultato, nes tai, kas pasiekiama dirbtinai ir greitai, greit ir išnyksta. Kalbame apie tokį judėjimo būdą, kuris tęsiasi visą gyvenimą, kisdamas priklausomai nuo to, kaip keičiasi žmogus, jo fizinės galimybės, kaip įtakoja žmogaus būtį įgyti ar ūmūs susirgimai. Visi mes senstame ir tie, kurie susirado patikimų sveikatos palaikymo įrankių ir juos naudoja- turi daugiau šansų pilnaverčiam gyvenimui. Pažvelkit į save. Kiek jums metų? Kokie jūsų sąnariai? Ar lankstus stuburas? Koks kvėpavimo dažnumas ir gilumas ramybėje? Ar nedidėja juosmens apimtis? Ar žinote, kokie pratimai, kokią naudą duoda organizmui? Ar naudojate kokius nors savimasažo būdus? O ką esate girdėję apie vibrogimnastiką? O gali būti taip, kad be pastarųjų pratimų mes tik tuščiai mojuojame rankomis. Taigi, kaip ir per amžius: reikia ne tik žinoti, bet ir daryti. Organizmas per daug sudėtingas, kad būtų galima apsiriboti kokia nors viena veikla. Pavyzdžiui, sportiniuose žaidimuose vyrauja varžybinis elementas, o tai dažnai provokuoja traumas ir per ankstyvą sąnarių susidėvėjimą. Gamta pati riboja tai, kas daroma priešingai jos dėsniams.  Todėl atsiranda  skausmas ir nejudrumas. Tai gi, kol esi sveikas reikia judėti tausojančiai, o kai prasideda negalavimai judėti tausojančiai ir daug. Įvairiais būdais, kad poveikis organizmui būtų įvairiapusiškas. Tuo tikslu treneriai per savo ilgametę praktiką taiko, aprobuoja ir patys kuria sveikatos palaikymo ir stiprinimo metodus. Tikėtina, kad pačius geriausius sveikatingumo požiūriu. Tai yra tokius, kokius jie patys kasdien praktikuoja. Jei taip, tokiais treneriais galima pasitikėti ir, laikui bėgant, susikurti savo sveikatos palaikymo sistemą.

 Praktikoje reikia prisiminti, kad kertiniai sveikatos palaikymo veiksniai yra:

-         Kvėpavimo treniravimas;

-         Sąnarių judrumo pratimai;

-         Stuburo ir bendro kūno lankstumo palaikymas;

-         Vibraciniai pratimai;

-         Dozuoti ištvermės ir jėgos pratimai;

-         Veikla be rizikos susižeisti;

-         Maisto gamyba sau pačiam;

-         Optimalus vandens vartojimas (tai kiekvienam labai individualu);

-         Buvimas, darbas, sportas, pasivaikščiojimas gamtoje;

-         Subalansuota psichika: turėti laimės, veiklos, kūrybos, gero bendravimo ir atmesti iš išorės formuojamas baimes;

-         Būti neikyria pagalba artimiesiems.

 

 Nors tai dar ne viskas, tačiau jau pakankamai daug. Kai mes per daug klasifikuojame, skirstome ir dėliojame, pasidaro taip, kad patys susipainiojame ir nebegalime aprėpti ir kontroliuoti to, ką sukūrėme. Todėl tokie kertiniai terminai, kaip Optimalu, Natūralu ir Saikinga padeda mums nepersistengti. Tačiau pajausti, kas yra natūralu mums, pavyksta tik per treniravimąsį. Judesys gydo. Geriausiai jis gydo tada, kai esi sveikas. Taigi, kol judame laisvai...

 

 

 

ANTIVIRUSAS BE VAKCINOS

 Prie Dubingių ežero vyksta gana žavus ir teisingas renginys. Čionai kviečiami kiek vyresnio amžiaus žmonės norintys  pasigilinti į sveikatos pagerinimo  būdus ir nevengiantys aktyviau pajudėti. Jų gidai,  jogos, tai či, sąmoningumo, mitybos ir šiaurietiško ėjimo specialistai, suteikia galimybę praplėsti akiratį, susipažinti su efektyviais,  ilgą laiką besiformuojančių susirgimų,  profilaktikos  metodais. Juk sąnarių, stuburo ir kraujotakos būklė didele dalimi priklauso nuo teisingos, tausojančios ir treniruojančios veiklos, kuri, atliekama kasdien, išjudina sąnarius, gerina pusiausvyrą,  stiprina kvėpavimo sistemą,  vysto kūno lankstumą, o tai įgalina geriau jaustis, objektyviau  įvertinti gyvenimo situacijas, geriau pažinti ir pozityviai vertinti save.              Iki šio momento jau turėjęs penkis užsiėmimus atskiroms grupėms, kurių kiekvienoje gerokai virš trisdešimt žmonių, bandau jiems atskleisti naują požiūrį į judėjimą ir treniravimąsį, remdamasis Tai Či judesio principais.  Per daugelį treniravimosi ir mokymosi metų susiformavo aiškus supratimas apie tai, kokių gairių reikia laikytis, kaip saugiai judėti, kas yra savikontrolė ir, kaip ją taikyti sau, koks turi būti judėjimo režimas, kai judėti iš vis negali, bei, kokie svarbiausi veiksniai turi įtaką psichofiziniam atsistatymui ir yra efektyvūs organizmo gyvybinių funkcijų pagerinimo požiūriu.  Pastebėjau, kad mano paskaitos turi pasisekimą,  jei teorijos dėstymas eina kartu su praktika. Žmonės nori judėti, bet dažnai nežino kaip. Žiniasklaidos formuojamas moters ir vyro stereotipas neatskleidžia, kokia kaina yra atsisakoma kūno riebalų, suformuojami dailūs užpakaliukai, ar pagražinamos krūtinės formos. Visada yra didžiulis skirtumas tarp noro pasirodyti ar atrodyti ir to, kas tau yra skirta gamtos. Po saule vietos turi visi. Ir, šiuolaikinių kanonų požiūriu negražus žmogus, neabejotinai yra gražus.                                                          Į užsiėmimus atvyksta tiek daug, žavesiu spinduliuojančių, brandaus amžiaus žmonių, kad staiga suvoki, jog paprastumas, atvirumas, išmintis yra nepalyginamai svarbesni už bet kokius momentinius pasiekimus, rekordus, ar pritrenkiančias kūno formas. Gyvenime  retai pasitaiko atvejų,  kai forma atitinka turinį. Ypač žmonėse.  Mes jungiamės į grupes, sektas, religijas, norėdami būti arčiau tobulybės, kuriame naujus, protu nesuvokiamus, judėjimus, pamiršdami gamtą, natūralumą ir tai, kad gyvenimas yra tik akimirka. Kai ta akimirka eina į pabaigą, mes būname arba laimingi, arba pasimętę, priklausomai nuo to, koks buvo gyvenimas iki šiol. Jeigu buvau vartotoju, tai ir liksiu tokiu, nors kūnas ir nebegali apžioti tiek, kiek jaunystėje. Galiu dar būti kaupėju, žinių kolekcionieriumi, ar dar dievas žino kuo. Visi matome kaip gyvenimas keičiasi. Kokios vertybės  pakeičia buvusias. Tik tos naujos yra dirbtinai sukurtos tam, kad mes pamirštume natūralumą ir taptume laisvais vartotojais, perkančiais- parduodančiais ne tik daiktus, žemes, kūną, bet ir emocijas. Socialiniai tinklai yra tikros  emocijų turgavietės, tampančios įdomiomis tik tiems, kas pamažu praranda vidinį save. O savimi, pirmiausia, reikėtų rūpintis. Kad neapkerpėti, nesukaulėti, nesusirgti be laiko. Susirgus turėsime vartoti dar daugiau, tik jau nebe paveislėlių, o vaistų.  Taigi, kaip sau padėti? Jeigu tik kas nors, kada nors apie tai pagalvoja.  Kaip tapti laisvu nuo to, kas sakoma, primetama, siūloma?   Gal mums pakaktų vien stogo, artimų žmonių ir sveikatos? Juk stogą turi daugelis. Tikrai artimų žmonių- ne visi. Tam juos reikia mokėti , iš tikrųjų, mylėti. O sveikatos , be to trumpo  jaunystės tarpsnio,  kai jėgos trykšta per kraštus, neturi niekas. Todėl, manau, kad pagrindinis dalykas yra sveikata. Mes jau gimstame nesveiki. Tačiau, su savo atsineštomis į pasaulį galimybėmis. Jeigu vaikščiojam, kvėpuojame ir atliekame būtinus veiksmus kokybiškai, esame tokie, kuriems gydytojai (ligų specialistai) nustato įvertinimą: „Praktiškai sveikas“. O teoriškai? Deja. Mes net nenutuokiame, kokie sveikatos kriterijai bus taikomi naująjai kartai, kuri nuo penkerių metų jau turi mobiliuosius telefonus, laisvalaikį praleidžia prie kompiuterio ir visą parą yra švitinami bevielio interneto mikrobangomis. Kaip jie jausis po penkiasdešimties? Ar bus gyvi, judrūs? O gal taps nepajudinamais jo didenybės Kompiuterio pasekėjų monumentais, tarytum šiuolaikinio žmogaus netoliaregiškumo simboliai. Tačiau šiandieną aš matau daugybę šešiasdešimtmečių, tiesių, linksmų, nepalūžusių, nors kai kuriems iš jų sukaustytas kaklas, implantuoti dirbtiniai kelio sąnariai, atliktos stuburo operacijos. Jie atvažiuoja į stovyklą pasisemti žinių, išmokti mankštų ir, gal būt, pakeisti kažką savo kasdienybėje. O jų jaunystės laikais nebuvo kompiuterių, belaidžių įrenginių, gausybės telefonijos bokštų ant kiekvieno aukštesnio pastato stogo. Kas bus su mūsų vaikais ir anūkais? Gal žmonijos populiacija palaipsniui pradės mažėti, veikiama neįveikiamų virusų,  valgydama nebenatūralų maistą, gyvendama betoninėse džiunglėse? Ir ar bus laimingi tie Žmonės, kurie išliks, jausdamiesi išsekintos žemės valdovais, be tų kitų, kuriems neteko ne tik laisvai gyventi savo kraštuose, bet ir, aplamai, gyventi?

 

Romualdas 2020.09.03