2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

SVEIKI KOVOS MENŲ VIRTUVĖJE! (Nauja video pamoka)



Šiandien, peržiūrėjęs dalį savo video archyvo, nutariau šiek tiek atverti Švelnios savigynos sistemos  virtuvės duris. Virtuvė visais laikais buvo svarbi namų vieta. Nūdien joje randa vietos ir televizorius, ir kompiuteris. Virtuvė, tam tikra prasme, maitina visus namus. Taip ir kovos menų virtuvėje, tarsi įmantrūs patiekalai, gimsta naujos mintys, nauji treniruočių būdai. Šio mūsų pokalbio idėja- susipažinti su abiejų rankų lavinimo technika. Mūsų video galite rasti www.romtaichi.com puslapyje „Video pamokos“. Švelnios savigynos sistemos pagrindas yra ne veiksmų rinkinys, o vienas vientiso kūno judėjimo metodas, kurio atlikimo metu, peilių vietoje,  gali būti bet kokie, savigynai tinkantys daiktai, netgi tokie, kurie, iš pirmo žvilgsnio, niekaip tam negalėtų tikti.  Pati video pamoka http://www.romtaichi.com/p/video-pamokos.html    yra skirta kovotojams- pradinukams, o mes visi tokie esame tose srityse, prie kurių niekada nebuvome prisilietę. Taigi, kaip jau ne kartą esu sakęs, kelias į greitį ir jėgą, kovos menuose yra atsipalaidavimas (tiksliau, atsipalaidavimo valdymas), o kelias į meistriškumą- subtilių judesių įvairovė. Linkiu visiems smagaus kasdienio darbo. Mūsų kelyje tiek daug dar teks išmokti.

 Nuoširdžiai
 R.P.                                                                                                                                     2015.11.19


 P.S. Ši nuotrauka, ko gero, tiks.

                                         Bruce Lee. Su meile.

2015 m. rugsėjo 4 d., penktadienis





VĖL RUGSĖJIS. VĖL PRISIMENU SAVO MOKYTOJUS.

Zheng Wu

Viena įdomiausių vasarų, mano gyvenime, prabėgo treniruojantis pas meistrę Zheng Wu. Puiki technika, gerai ištreniruoti tai chi judesiai kėlė pasigėrėjimą. Tokio judesių sklandumo dar nebuvau matęs. Lietuviškai ji mokėjo tik tris žodžius: „taip“, „ne“ ir „gerai“. Tačiau to pakako, kad suprasti, ką mokytoja nori pasakyti. Ji taip gražiai pademonstruodavo sunkiai įvaldomus judesius, kad mūsų sąmonėje susiformuodavo reikiamas vaizdinys, kuris ilgainiui padėdavo pasiekti tobulesnį atlikimą. Vasara- atostogų ir kelionių metas, todėl suprantama, kad mūsų grupėje treniruodavosi kartais šeši, o kartais tik du tai chi mėgėjai. Tie pratimai, kuriuos rodydavo meistrė Wu, tapdavo mūsų kasdienių treniruočių dalimi. Jie būdavo tuo metu tarsi svarbiausi. Visada, kai mokaisi ko nors naujo ir sudėtingo, privalai sugaišti daug laiko, kol paaiškėja, kaip tai daryti, kol kūnas pradeda suprasti, ko jūs iš jo norite. Kitą dieną vėl skubėdavai į treniruotę kupinas vilčių, tarytum ten tau turėjo atsiverti tiesos vartai. Kartais pagalvoju, ar šiais laikais kas nors vyksta į treniruotę su tokia širdies būsena, kai tu tiesiog esi pasirengęs sugerti kiekvieną mokytojos žodį? Deja. Na nebent koks naujokas... Šiandien mes galvojame, kad žinome tiek daug, kad mūsų niekuo nenustebinsi. Dažnai vietoje to, kad būti atviru indu, nešame sunkią savo žinių naštą, kurią norime kuo skubiau kažkam uždėti ant pečių. Čia, kaip ir bendravime. Mums taip sunku girdėti, ką sako kitas vien dėl to, kad galva pilna minčių, o nerimstanti širdis nori duonos ir reginių. Kažkada keistuoliai scenoje pasakė: Svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose. Mokytojos Wu pamokos buvo tas stebuklas, kurio vertę pilnai suprasti gali tik praėjus septyneriems metams. Mat, per septynerius rimto darbo metus, keičiantis kūno audiniams, judesiai įgauna tokią kokybę, kokią tu pats ir kuri. Liūdna ir žavu dėl to, kad tos treniruotės niekada nepasikartos, kaip nesikartoja kiekviena mūsų gyvenimo akimirka.
Girdėti kitą reiškia mokėti dalintis. Tik girdintis moka priimti. Kaip gali ką nors priimti, kai girdi tik pats save. Tai chi moko klausytis. Tavo rankų oda geriausiai mokosi klausytis kontroliuodama priešininko ranką, spaudžiančią aštrų ginklą. Tačiau grėsmė, ypač menama, nuolat atima energiją, todėl galime išmokti gyventi mylėdami.
Meistrė Zheng Wu, žinojo, kad tai chi, kaip vandens kelias, yra įvaldomas su meile. Jos dvelksmą jaučiu pradėdamas treniruotis tuos judesius, kuriuos po kruopelytę į mus sudėjo mažoji kinė, kukli moteris, savo gležna stipria ranka mus stumtelėjusi į aukštesnį suvokimo lygmenį.

Visiems Tai chi pasekėjams gerų naujų mokslo metų

Instruktorius Romualdas Petkevičius

https://www.facebook.com/tarptautineTaiChi?ref=hl

2015 m. birželio 14 d., sekmadienis




Prasidėjo taiči mankštų vasaros sezonasnuotraukos (1)

2015 gegužės mėn. 29 d. 16:05:20 Perskaitė 271
Tarptautinė „Tai Chi Chuan" ir "Chi Kung" asociacija jau ketvirtus metus iš eilės organizuoja nemokamas taiči mankštas gyventojams Vingio parke, netoli estrados. Apie taiči mankštą ir gyvenimo filosofiją "Laisvalaikiui" pasakoja kovos menų ir savigynos treneris Romualdas Petkevičius.

Taiči mankštų sezonas tęsis iki vėlyvo rudens. Paprastai šis sezonų pokytis yra susijęs su perėjimu iš sporto salių į gamtą, kur gerą pusmetį treniruota taiči kvėpavimo technika pagaliau tampa visavertė. Žmonės tarytum meškos po žiemos miego įgauna ilgai lauktą galimybę prisisotinti šviežio oro energija, pajusti tikrą žemę po kojomis, į kurią iš tikrųjų galima įleisti šaknis. Saulės šiluma ir medžių šnaresys sukuria tinkamą atmosferą pabūti be minčių, ramia širdimi, atpalaidavus kūną ir su lengva šypsena veide.

Jeigu ko ir trūksta tokiu metu, tai tik lengvo, sklandaus, įdomaus ir sudėtingo judesio, apimančio kiekvieną sąnarį, įjungiančio kiekvieną raumenį. Ištirpti, tapti lengvam, jausti tirštą orą aplinkui, matyti širdimi, remtis kojomis, girdėti rankomis... Tas, kuris bent dešimt metų tuo užsiima, galėtų papasakoti daugiau apie šią In ir Jan pasikeitimų nvirtinę, trunkančią visą gyvenimą. Taiči negalima pabandyti. Taiči reikia pradėti.

Mes kviečiame į Vingio parką visus norinčius išmokti gyventi ir judėti lengvai. Taiči yra puiki sistema pažinti save, atskleisti savo psichofizines galimybes. Tai iš esmės ne sportas, ne rezultato siekimas, ne kažkokio kokybiško produkto vartojimas. Tai per šimtmečius susiformavusi Kinijos judesio kultūros dalis, užimanti ypatingą vietą sveikatingumo, gyvenimo filosofijos, gilaus savęs pažinimo ir kūno valdymo srityse. Taiči remiasi daoistine išmintimi, kuri pripažįsta dvasinio vystymosi kelią, pamažu transformuojant save į mylintį energetinį kūną, kuriame, vykstant nuolatiniam išsivalymo procesui, kultivuojamas gerumas ir pasiaukojimas. Kalbant paprastai, žmogus, lėtai kvėpuodamas ir būdamas visiškai susiliejęs su judesiu, tampa gyvybingas, psichologiškai ir fiziškai švaresnis, geba plačiai savo dėmesiu kontroliuoti ne tik sferą aplink save, bet ir suvokti gamtos reiškinius, pats jausdamasis tos gamtos centrine dalimi. Taip pamažu praranda prasmę noras varžytis, konkuruoti, dingsta sumišimas, veidmainystė, o protas neberezga pinklių.

Paprasti, tačiau kruopščiai atrinkti fiziniai pratimai, kuriuos atliekame mankštų metu, yra tartum gidas ieškančiam, besirūpinančiam savo ir kitų sveikata žmogui. Mokomės kvėpuoti, kad galėtume tuo kvėpavimu naudotis kasdienybėje, mokomės sujungti visus kūno sąnarius vientisai veiklai, kad judesiai taptų lyg tekantis vanduo. Mokomės realiai atpalaiduoti kūną, kad sugebėtume tai išlaikyti bet kokių judesių metu. Treniruojantis taiči daug fizinės jėgos nereikia. Tačiau psichologiškai iš pradžių mes gauname didžiulį krūvį, kuris po truputį mažėja, kol išmokstame veikti be pastangų, spontaniškai, neprarasdami nei vidinės pusiausvyros, nei veiksmo efektyvumo. Tai nėra vaistas, tai būdas išgyti. Su viena sąlyga: pradėjus reikėtų nesustoti.

Taigi kviečiame visus išmokti paprastų pratimų, kurie turi stiprų energetinį užtaisą. Jūsų įdėtos pastangos ilgainiui atsipirks. Tai pasireikš negalavimų sumažėjimu ar išnykimu, nauju savo kūno pajautimu, pasikeitusiu požiūriu į save ir pasaulį, meile sau ir atlaidumu aplinkiniams. Protingi žmonės šiame gyvenime eina pačiais geriausiais keliais. Taiči moko tokį kelią atrasti.


Mankšta vyksta Vingio parke šeštadieniais ir sekmadieniais 8.00-9.30 val.

Daugiau informacijos: http://taichivilnius.blogspot.com/

http://www.romtaichi.com/

https://www.facebook.com/tarptautineTaiChi
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“