Nuo vidurinės mokyklos laikų visada norėjau prisiliesti prie dvikovinių sporto šakų. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano dėdė, dar pradinuką, nuvedė mane į bokso varžybas Ukmergės II-sios vidurinės mokyklos salėje. Nieko gero ten nepamačiau, tik daug sukruvintų nosių. Tačiau dar ilgai po to mes su juo vienas prieš kitą įmituodavome bokso kovą, gerokai varžydamiesi, įrodinėdami, kas gi greitesnis ir tikslesnis. Gal tai buvo pradžia?
Keli rimtesni įvykiai gyvenime tarytum sukūrė sąlygas mano svajonei virsti realybe. Tarnyba ir specialus parengimas oro desanto padaliniuose parodė, kas yra realūs pavojai ir kokios savybės yra reikalingiausios kariui. Tačiau klausimas ko reikia žmogui, iškilo gerokai vėliau.
Beje, didžiausias sportinių ieškojimų laikotarpis buvo susijęs su karate plitimu Europoje . Tuo metu šis kovos menas buvo gana naujas, dvelkiantis egzotika ir apsuptas daugybe mitų. Karatistai gerai jautėsi ir negailėjo savęs treniruotėse atlikdami tūkstančius koncentruotų smūgių į orą, partnerį ir į bokso maišus Tada niekas dar nežinojo, kad kiekvienas stiprus smūgis į maišą grįžta, kaip kenksminga vibracija pasiekianti dubens kraujagysles ir vidaus organus. Čia galiojo universali taisyklė: kol nematai fizinių ar patologinių pakitimų, tol problemos lyg ir nėra. Legendinis Bruce Lee rekomenduodavo smūgiuoti į lengvus taikinius, gero smūgio kriterijumi laikant šaižų kontakto garso toną. Liaudies patarlės turi daug pasakymų apie žalią jaunystę, kuriai visada trūksta patyrimo. Tačiau iš pradžių būti žaliam bet kokioje nežinomoje veikloje yra natūralu.O natūralumo mūsų laikais baisiai trūksta.
Taigi, kaip mes ateiname į kovos menus? Kuo jie mus žavi? Ar verta būtų pakeisti juos į protingesnį užsiėmimą?
Galimi pasirinkimo kriterijai:
1. Efektyvumas. Siekis apsiginti, arba ką nors sumušti. Pagal savo sukirpimą ir supratimą, daugelis kovotojų laiko, kad jų kovos menas yra pats efektyviausias. Čia patriotizmas yra pagirtinas, bet jis gali būti apgaulingas. Kodėl? Todėl, kad reikia praeiti labai daug rūšių ir sistemų, kad galėtum tvirtai teigti, kas yra stipru, o kas yra silpna.
2. Atsitiktinumas. Kažkas pasiūlo nueiti pabandyti. Aplinkui tiek daug kovos klubų reklamos. Kažkieno draugas jau lanko ir gražiai kalba apie tai.
3. Šeimyninė tradicija. Tai egzistuoja, tačiau ne Lietuvoje.
4. Darbas reikalauja. Įvairių tipų apsaugos struktūrose vienokiu, ar kitokiu laipsniu kovinių imtynių veiksmai yra būtini. Be to, koks tu asmens sargybinis, jeigu nesi įvaldęs būdų apginti save? Apginti kitą asmenį yra dar sunkiau. Nebent tas kitas yra kovų meistras.
5. Paslėpta nuoskauda. Pats blogiausias motyvas. Jeigu mane kažkas ilgai skriaudė ar tyčiojosi, aš pradedu lankyti boksą ir kai kas jau manes prisibijo. Ir aš pats neblogai tame jaučiuosi. Ne paslaptis, kad, kai kuriose jėgos struktūrose, pasirenkant specialybę, šis motyvas vyrauja.
6. Apginti silpnesnįjį. Tai reiškia apginti Pasaulį. Tai beveik, kaip gydytojas iš pašaukimo. Retesnis atvejis.
7. Jėgos kulto mados auka. Pasitaiko. Per daug aplink kovų dėl valdžios, nuolatinės konkurencijos, finansinės sėkmės ir galingo kūno pavyzdžių.
8. Galimas panaudojimas asocialioje veikloje. Čia be komentarų.
Aišku, kad taip pat, kaip ir bet kuriame kitame reiškinyje gali būti viena arba kelios dominuojančios linijos. Arba jų samplaika.
Žinau, kad kai kam, kovos menai padėjo ir padeda siekti karjeros, būti neblogais vadovais ir netgi tapti kūrybiškais. Manyčiau, kad penkerių metų laikotarpis kovinio sporto sekcijoje yra nebloga alternatyva tarnybai kariuomenėje. Neatmetant ir pačios tarnybos, kuri yra būtina kiekvienam jaunuoliui, jeigu jis nori tapti vyru kada nors.
(bus daugiau)
Martial arts practitioners at Phon Xuong Primary School, Yen The in
costumes with the flutes reproducing the image of the Yen The insurgents
in the past.
