2020 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

ANTIVIRUSAS BE VAKCINOS

 Prie Dubingių ežero vyksta gana žavus ir teisingas renginys. Čionai kviečiami kiek vyresnio amžiaus žmonės norintys  pasigilinti į sveikatos pagerinimo  būdus ir nevengiantys aktyviau pajudėti. Jų gidai,  jogos, tai či, sąmoningumo, mitybos ir šiaurietiško ėjimo specialistai, suteikia galimybę praplėsti akiratį, susipažinti su efektyviais,  ilgą laiką besiformuojančių susirgimų,  profilaktikos  metodais. Juk sąnarių, stuburo ir kraujotakos būklė didele dalimi priklauso nuo teisingos, tausojančios ir treniruojančios veiklos, kuri, atliekama kasdien, išjudina sąnarius, gerina pusiausvyrą,  stiprina kvėpavimo sistemą,  vysto kūno lankstumą, o tai įgalina geriau jaustis, objektyviau  įvertinti gyvenimo situacijas, geriau pažinti ir pozityviai vertinti save.              Iki šio momento jau turėjęs penkis užsiėmimus atskiroms grupėms, kurių kiekvienoje gerokai virš trisdešimt žmonių, bandau jiems atskleisti naują požiūrį į judėjimą ir treniravimąsį, remdamasis Tai Či judesio principais.  Per daugelį treniravimosi ir mokymosi metų susiformavo aiškus supratimas apie tai, kokių gairių reikia laikytis, kaip saugiai judėti, kas yra savikontrolė ir, kaip ją taikyti sau, koks turi būti judėjimo režimas, kai judėti iš vis negali, bei, kokie svarbiausi veiksniai turi įtaką psichofiziniam atsistatymui ir yra efektyvūs organizmo gyvybinių funkcijų pagerinimo požiūriu.  Pastebėjau, kad mano paskaitos turi pasisekimą,  jei teorijos dėstymas eina kartu su praktika. Žmonės nori judėti, bet dažnai nežino kaip. Žiniasklaidos formuojamas moters ir vyro stereotipas neatskleidžia, kokia kaina yra atsisakoma kūno riebalų, suformuojami dailūs užpakaliukai, ar pagražinamos krūtinės formos. Visada yra didžiulis skirtumas tarp noro pasirodyti ar atrodyti ir to, kas tau yra skirta gamtos. Po saule vietos turi visi. Ir, šiuolaikinių kanonų požiūriu negražus žmogus, neabejotinai yra gražus.                                                          Į užsiėmimus atvyksta tiek daug, žavesiu spinduliuojančių, brandaus amžiaus žmonių, kad staiga suvoki, jog paprastumas, atvirumas, išmintis yra nepalyginamai svarbesni už bet kokius momentinius pasiekimus, rekordus, ar pritrenkiančias kūno formas. Gyvenime  retai pasitaiko atvejų,  kai forma atitinka turinį. Ypač žmonėse.  Mes jungiamės į grupes, sektas, religijas, norėdami būti arčiau tobulybės, kuriame naujus, protu nesuvokiamus, judėjimus, pamiršdami gamtą, natūralumą ir tai, kad gyvenimas yra tik akimirka. Kai ta akimirka eina į pabaigą, mes būname arba laimingi, arba pasimętę, priklausomai nuo to, koks buvo gyvenimas iki šiol. Jeigu buvau vartotoju, tai ir liksiu tokiu, nors kūnas ir nebegali apžioti tiek, kiek jaunystėje. Galiu dar būti kaupėju, žinių kolekcionieriumi, ar dar dievas žino kuo. Visi matome kaip gyvenimas keičiasi. Kokios vertybės  pakeičia buvusias. Tik tos naujos yra dirbtinai sukurtos tam, kad mes pamirštume natūralumą ir taptume laisvais vartotojais, perkančiais- parduodančiais ne tik daiktus, žemes, kūną, bet ir emocijas. Socialiniai tinklai yra tikros  emocijų turgavietės, tampančios įdomiomis tik tiems, kas pamažu praranda vidinį save. O savimi, pirmiausia, reikėtų rūpintis. Kad neapkerpėti, nesukaulėti, nesusirgti be laiko. Susirgus turėsime vartoti dar daugiau, tik jau nebe paveislėlių, o vaistų.  Taigi, kaip sau padėti? Jeigu tik kas nors, kada nors apie tai pagalvoja.  Kaip tapti laisvu nuo to, kas sakoma, primetama, siūloma?   Gal mums pakaktų vien stogo, artimų žmonių ir sveikatos? Juk stogą turi daugelis. Tikrai artimų žmonių- ne visi. Tam juos reikia mokėti , iš tikrųjų, mylėti. O sveikatos , be to trumpo  jaunystės tarpsnio,  kai jėgos trykšta per kraštus, neturi niekas. Todėl, manau, kad pagrindinis dalykas yra sveikata. Mes jau gimstame nesveiki. Tačiau, su savo atsineštomis į pasaulį galimybėmis. Jeigu vaikščiojam, kvėpuojame ir atliekame būtinus veiksmus kokybiškai, esame tokie, kuriems gydytojai (ligų specialistai) nustato įvertinimą: „Praktiškai sveikas“. O teoriškai? Deja. Mes net nenutuokiame, kokie sveikatos kriterijai bus taikomi naująjai kartai, kuri nuo penkerių metų jau turi mobiliuosius telefonus, laisvalaikį praleidžia prie kompiuterio ir visą parą yra švitinami bevielio interneto mikrobangomis. Kaip jie jausis po penkiasdešimties? Ar bus gyvi, judrūs? O gal taps nepajudinamais jo didenybės Kompiuterio pasekėjų monumentais, tarytum šiuolaikinio žmogaus netoliaregiškumo simboliai. Tačiau šiandieną aš matau daugybę šešiasdešimtmečių, tiesių, linksmų, nepalūžusių, nors kai kuriems iš jų sukaustytas kaklas, implantuoti dirbtiniai kelio sąnariai, atliktos stuburo operacijos. Jie atvažiuoja į stovyklą pasisemti žinių, išmokti mankštų ir, gal būt, pakeisti kažką savo kasdienybėje. O jų jaunystės laikais nebuvo kompiuterių, belaidžių įrenginių, gausybės telefonijos bokštų ant kiekvieno aukštesnio pastato stogo. Kas bus su mūsų vaikais ir anūkais? Gal žmonijos populiacija palaipsniui pradės mažėti, veikiama neįveikiamų virusų,  valgydama nebenatūralų maistą, gyvendama betoninėse džiunglėse? Ir ar bus laimingi tie Žmonės, kurie išliks, jausdamiesi išsekintos žemės valdovais, be tų kitų, kuriems neteko ne tik laisvai gyventi savo kraštuose, bet ir, aplamai, gyventi?

 

Romualdas 2020.09.03

 







Komentarų nėra:

Rašyti komentarą